Istorija be pabaigos

Prasidėjo krizė. Visi susijaudine laukė, kada ateis ir pasakys, kad “vykstat namo, nebeliko darbo…” Saulius taip pat laukė. Bet jis jau norėjo. Įgriso tas pats darbas, ta pati vieta. Monotonija jam nepatiko. Tačiau palikti darbą pačiam nelabai norėjosi. Kartą būnant Norvegijoje į namus atėjo viršininkas:

- Saulius ir Jonas. - Saulius apsidžiaugė, pagaliau namo, tačiau. - Jūs liekat, visi kiti važiuojat namo.

Neišdegė. Liko dirbti. Vasario mėnesį grižo atostogų keletui savaičiui. Mes kaip visada gerai leidom laiką, mėgavomės tuo, kad galim būti kartu. Vieną pavakarę važiavome automobiliu ir Sauliui kažkas paskambino. Padėjęs ragelį pasakė:

- Manau nebeturiu darbo.

- Kodėl taip sakai?

- Skambino Dalius, kvietė atvykti į ofisą.

- Na taip… Gero nelauk.

Taip ir buvo. Jį atleido. Visi daiktai: rūbai, patalynė, kaikurie asmeniniai daiktai liko Norvegijoje. Taip pat ir mano dovanotos dovanos. Tačiau Saulius nenusiminė dėl prarasto darbo, gi daugiau mažiau to norėjo. Pradėjo laikytis vairuotojo pažymėjimą, kad galėtų vairuoti sunkvežimį.

Atėjo vasara, aš baigiau pirmą kursą, jis vis dar atostogavo ne savo noru. Gavom pasiūlymą išvykti paatostogauti rojaus kampelyje - Sardenijos saloje. Nuostabio 10 dienų, kurias praleidome rojuje. Jachta, kalnai, grožis jų viduje, nuostabus maistas, aišku makaronai, jūros gėrybės, nuostabus vynas, ko daugiau reikia švenčiant penktąsias metines. Rojus žemėje, kurio nepamiršime niekada.

Tačiau krizė dar ir dabar. Darbo nėra, kad ir kokias aukštas kategorijas turėtum. Dabar intensyviai ieško ne tik darbo bet ir namo mudviem. Juk už uždirbtus pinigus nusipirkęs namą jis galėtų jį įrenginėti, tvarkytis ir gyventi… Gyvenam kukliau nei anksčiau, tačiau esam laimingi, kad galim būti kartu..

Slinko dienos, atėjo vasara, o mano gyvenimo draugas tebebuvo kažkur už dviejų tūkstančių kilometrų. Ištikro tai tik dvi valandos kelio, bet ne nepilnametei. Be tėvų sutikimo išvykti negalėjau, o tėtis manęs neišleido. Taip ir praleidau visą vasarą viena. Tą vasarą buvo pusbrolio vestuvės. Buvau princesė, su gražia, ilga, šviesiai rožine suknele, aukštais bateliais ir susuktais plaukais.

- Coliukė! - daugiau nieko negalėjo pasakyti mano draugai.

Kai nuvykau į puotos vietą visi spoksojo į mane, kaip į eksponatą, o kas nepažinojo jaunamartės, manė, kad tai aš ir esu jaunoji. Tačiau aš nebuvau tokia laiminga, kaip norėjau. To žmogaus, kuriam noriu atrodyti graži šalia manęs nebuvo. Kai nusiunčiau nuotrauką jam tenai, gavau tik vieną žodį žinutėje “BEAUTIFUL…” Kai kalbėjome telefonu jis vis savęs klausė:

- Ir kodėl aš negrįžau, tam vienam vakarui, kad pabūčiau su tavimi, bent trmpam…

Taip būna, kai gyvenimas priverčia išvykti ir gyventi atskirai, gali to norėti ar nenorėti. Privalai. Tačiau mes vis tolome… Tačiau vieną dieną gavau žinutę “Mergyte, grįžtu”. jis grižo lygiai po devynių mėnesių. Aš pasitikau jį oro uoste ir kai mes susitikome, nebegalėjome vienas kito paleisti. Viskas buvo taip, kaip anksčiau. Po dviejų savaičių jam teko išvykti, atrodė, kad tik ką aš jį atgavau, o dabar turiu vėl paleisti. bet išsiskyrėme neilgam. išvykęs jis išbuvo Britanijoje vos tris savaites ir grįžo atgal. Būtų grįžęs anksčiau, bet buvo Kalėdų laikotarpis ir laisvą vietą rasti buvo sunku.

Grįžęs isidarbino, beveik pusmetį gyvenome svajonėmis kadanors įsigyti nuosavą būstą. Gegužę aš visada su šokių grupe vykdavau į festivaly Palangoje, tad tais metais ir vėl vykau. Su Sauliumi kalbėdavom visada vos aš turėdavau laisvą minutę. Vieną vakarą paskabinau jam eidama į parduotuvę:

- Labas, kaip sekas, ką veiki?

- Laba. Nieko, bendradarbio gimtadienį švenčiam.

- A. o aš žadėjau siūlyti tau atvykti ryt. Uždarymas ir visa kita, dar pasiliktume iki vakaro, prie jūros ar dar kur.

- Na, mergyt, juk žinai, kad dabar to sau leisti negaliu. Reikia džiaugtis, kad ir taip esu Lietuvoj, nors vos galą su galu suduriu.

- Tada reikia kažką daryt, kad galėtume leisti sau nors jūrą pamatyti.

- Taip, bet vėl važiuoti į užsienį… Ne. Aš dabar esu Lietuvoj, uždirbu nedaug, bet esu ten, kur mano mergina, draugai, šeima…

- Na taip… gi visą gyvenimą negyvensi nuomojamame bute…

- Žiūrėsim, ką čia mums gyvenimas parodys…

Taip ir baigėsi pokalbis, nes jam išsikrovė telefonas. Tos pačios savaitės vidury pas mane atėjo kaimynas. Turbūt geriausias draugas, kokį gali turėt bendrą draugą pora:

- Saulius išvažiuoja į Norvegiją? - paklausė.

- Ką?- nieko nesupratau. - Ką čia nusišneki? I kokia dar Norvegiją? Kaip suprast?

- Na, jis man skambino, siūlė važiuot kartu, bet negaliu, man gi abitūros egzai…

Tuoj pat puoliau skambinti Sauliui, o tas nekelia ragelio. Nusiunčiau sms aprėkdama jį, kodėl aš sužinau paskutinė ir dar kažką panašaus. Vėliau paskambinęs man pasakė, kad tik šiandien gavo pasiūlymą ir iškart išskubėjo pasižiūrėti kas per darbai ir panašiai.  Visą savaitgalį prabuvome kartu, nes jau buvo žinoma, kad jis išvažiuos. Dokumentai buvo tvarkomi akimirksniu ir pirmadienį, nepraėjus nei savaitei aš išlydėjau savo vaikiną į Norvegiją.

Grįžo po trijų menesių, visą vasarą išbuvęs tenai. Tačiau prasidėjo naujas gyvenimas, jis galėjo sau leisti dagiau, tuo pačiu ošlepindamas mane. Neperdaug, bet sumanę, kad norim vynuogių, tikrai nuvažiuodavom  jų nusipirkti. taip gyvenom metus, kelis mėnesius jis tenai ir pora savaičių čia, bet atėjo ruduo. Man teko išvykti studijuoti į Kauną ir mano vaikinas supanikavo. Paskambinęs vis klausdavo:

-Tai gal tau butą išnuomot, nereiktų gyventi bendrabuty.

- Man viskas gerai, čia nebrangiai kainuoja, sąlygos geros, be to netoli universitetas.

Jis pradėjo pavydėti ir turbūt mąstyti kas būtų jeigu būtų. Tačiau nieko nebuvo. Kai jis grįždavo išsinuomodavome butą ir porą savaičių gyvendavome kartu, kai išvykdavo vėl kraustydavausi į bendrabutį. Bet visada kas prasideda tas ir baigiasi…

Mano šešioliktasis gimtadienis. Susirinko visi draugai, ir paskutinis iejo Saulius, su rože ir šampano buteliu. Rožė žydėjo gal pora mėnesiu.. Jei tikėti posakiais, tai dovanata su meile. Taip, mums linksmai leidžiant laiką, susitinkant nedažnai, bet nuolat palaikant ryšį, atėjo vasara. Kartu vykome į vestuves, į kurias turėjau susiruosšti per trumpą valandėlę. Saulius niekaip negalėjo apsispręsti vykti ar ne iki paskutinės minutės, o tada paskambino man ir pasakė:

- Labutis, Mergyt, ar tu vyktum su manim į vestuves?

O ka galėjau atsakyti? Aišku vykau. Dar vienas vakaras su mano draugu, juk jų būna taip nedaug. Bėgo vasaros dienos, rudenėjo. Tą vasarą Saulius buvo labai romantiškas. Jei važiuodavo į mokymus, visada griždamas užsukdavo pas mane su kokia nors dovanėle. Pliušinis meškutis su širdele, raktu pakabutis su intaru, kurį atidarius vis dar pamatau mūsų nuotrauką. Atvažiuodavo naktimis, lyg Don Žuanas. Būdavo visiškai kitoks nei dieną… pasikeitęs… Idealusis.

Artėjo rugpjūčio galas, mano sesuo ištekėjo. Mudu buvome pirmoji pora, visur kartu, gražūs. Abu vienodos spalvos rūbais, tik jis su kostiumu, aš - suknele. Gėrėm šampaną ir džiaugėmės jaunavedžių laime. Beveik visą savaitę praleidome kartu, todėl buvome laimingi ir mes. Žinojome abu, kad tuoj prasidės mokslai ir tikrai praleisime daug mažiau laiko kartu nei anksčiau. Taip ir buvo, jis dirbo, aš mokiausi. Lankiau memo mokyklą, todėl tai užėmė nemažai mano laiko. Taip tekėjomūsų džiaugsmingas gyvenimas. Šventes praleidome kartu jo namuose, per naujuosius mes keturiese, sesuo su vyru ir mes, vykome į Palangą. Grįžome beveik ryte, bet vistiek visi patenkinti griuvome į Sauliaus butuką švęsti toliau.

Viskas buvo gražu, iki vienos dienos. Atvykau į Sauliaus namus gerokai anksčiau nei jis turėjo grįžti. Apsitvarkiau, paruošiau šiek tiek maisto. Kai Saulius grįžo išgirdau kai ką, ko nenorėjau išgirsti. už poros dienų, sausio 27, jis turėjo išvykti dirbti į Britaniją. Tai buvo didelis smūgis mano gyvenime. Planavo išvykti trims, ilgiausiai šešiems mėnesiams. Tačiau, tai nebuvo taip paprasta. Sunkios daebo paieškos, brangūs skambučiai. Kalbėdavome kas porą savaičių, tačiau labai ilgai. Po keturias ar šešias valandas. Jis vis žadėjo kuo greičiau grįžti, bet datos nė pats nežinojo. Daug susirašinėjome elektroniniais laiškais, tačiau tolome vienas nuo kito.. vienąkart gavau laišką:

Noriu šį tą pasakyti, kad žinotum;

- Visos nesamonės, kurias aš kalbu ir kiti nusišnekėjimai yra tik tam, kad pridengčiau tylos akimirkas arba bandymai prasiblaškyti ir prablaškyti;

- Kartais žinau jog įskaudinu, nes kartais būnu idijotas;

- Vengiu kalbėti temom apie mūsų ateitį, nes tik todėl, kad nesam, o gal nesu tam pasiruošęs. Tai labai rimta tema ir kai apie ateitį pagalvoju - jos neįsivaizuoju, ir manau negalėsiu tol, kol kažkas nepasikeis mūsų bendravime ir supratime;

- Niekad nesakau ką Tau jaučiu ir kalbant apie jausmus stengiuos išlikti šaltas, arba pakeisti temą, manau esi tai nekartą pastebėjusi. Kodėl taip elgiuosi tiksliai nežinau, gal todėl, kad nėra jų didelių, bet retkarčiais būna akimirkų, kai norisi viską mesti ir grįžti ten, kur yra žmogus, dėl kurio galėčiau atiduoti viską…

Saulius grįžo į Lietuvą po devynių mėnesių.

Naujuosius nusprendėme sutikti drauge, tačiau nelaiku pakeltas ragelis sugadino visus planus. Paskambinę draugai Sauliui pasakė, kad daro vaikinų balių jo namuose, jam dar nespėjus pasakyti savo planų. Todėl ir aš sulaukio skambučio vidurdienį.

- Labas, mergyt. - Pasisveikino liūdnas balsas.

- Sveikas.

- Turiu blogų žinių.

- Nutiko kas?

- Taip. Pas mane renkasi draugai, bus vaikinų balius. Aš nelaiku pakėliau ragelį ir nespėjau pasakyt kad užsiėmęs jau šįvakar.

- Taip taip. Aš vėl viena namuose. Ką padarysi. - Ir padėjau ragelį, nes susikrimtau.

Buvau suplanavus gražų romantišką vakarą dviese, bet jo jau nebus. Net nebūsiu su juo. Eilinį kart būsiu viena namuose. Žinoma, gi esu dar vaikas. Buvo skaudu, nes Donata aju buvo išvykus švęsti su Klodu.

Jau buvo vakaras, gulėjau lovoje ir klausiausi muzikos. Kažkas pasibeldė į duris, nekreipiau į jį dėmesio. Gyvenu bute, su tėvais, gal koks kaimynas atėjo pasveikint. Girdėjau kaip mama atidarė duris ir pasisveikino.

- Ji kambary, turbūt miega. Užeik.

Į kambarį įėjo Saulius. Išspaudė šypseną ir atsisėdo šalia. Aš atsisėdau taip pat. Nesitikėjau, kad jis atvažiuos.

- Labas pupa, nespėjau pasaky, kad atvažiuosiu pas tave, bent trumpam, o tu padėjai ragelį.

- Trumpam? Kam vargintis… Na, jau pabuvai.

- Ne ne, aš taip žadėjau padaryt. Bet dabar renkis, važiuojam.

- Kur? Iš gailesčio babūt tarp bernų? Dar ko?

- Ne, visi atvažiavo su merginomis. Aš noriu, kad ir mano antra pusė būtų su manimi. - Uoj, ar aš gerai išgirdau? Antra pusė. Jis pacadino mane antrąja jo puse. Gera girdėti.

- Na ir? Manai dabar aš lėksiu, kai tik pašauksi. Nežianau ar mano mama mane išleis. Prisimink kiek man metų.

- Aš jau paprašiau. Be to, jei nebūčiau tavęs galėjęs nusivežt tenai, bučiau čia, su tavim sulaukęs dvylikos ir tik tada išvykęs. Tai važiuosi su manim?

- Bandykim.

Aš apsirengiau ir šiek tiek pasidažius išėjom kartu. Įlipau į automobilį, o ten sėdėjo dar du vaikinai. Taip, gi Saulius neturi vairuotojo pažymėjimo, negalėjo atvykti vienas.

Pagaliau atsidūrėme Sauliaus namuose. Ten buvo daug žmonių, į nedidėlį kambarėlį buvo susigrūdę gal dvylika žmonių. Prieangėlyje pamačiau krūvą sumestų striukių, tad savo nuėjau pasikabinti į spintą. Tada visi nužiūrėjo mane, lyg eksponatą. Gi taip laisvai elhiasi tokia mergytė. Pasiėmus rankinuką nubėgau į tualetą pasižiūrėt ar gerai atrodau. Kai grįžau jau visi sėdėjo prie stalo, prie Sauliaus sėdėjo kažkokia pana, kuri tikrai neatrodė nuostabi. Bet man patiko, kad Saulius jai liepė pasitaukti, kai aš atėjau.

- Čia mano merginos vieta, pasislink. - pasakė žmogus, ant kurio jau nebepykau.

Vakaras praėjo bemaž gerai, vidurnaktį visi ėjome prie miesto eglės, tenai susitikome mano seserį su vaikinu. Po visko išėjome su Sauliumi pasivaikščioti. Buvo šalta, todėl vaikščiot teko neilgai. Taip ir praėjo Naujųjų metų naktis, nors ir netaip buvau ją suplanavus, bet džaigiausi, kad buvome kartu.

Po poros mėnesių buvo Valentino diena. Vasario 14-oji pasitaikė vidurį savaitės, tad šventėme savaitgalį ir man teko pabėgti uš tėčio gimtadienio. Kai įėjome į kambarį Sauliaus namuose buvo jo brolis ir pusbrolis, tačiau jie greit pasišalino. Įšeidamas Sauliaus brolis dar pasakė:

- Greičiau einam, o dar aš svalgysiu tortą.

Kai jie išėjo, Saulius ištraukė gražų torčiuką. O aš buvau dovanų nupirkus du puodelius, tad paprašiau kad į juos padarytų arbatos. O jisai:

- Jei jau dabar dovanų metas, tai… - ir nebaigęs sakinio, nuėjo prie spintelės. Ištraukė iš ten ir padavė maža dėžutę. - Čia tau, prisimeni, kai sakiau, jog neradau Kalėdoms to, ko norėjau…

Ir mažoje, širdelės formos dėžutėje prie jau padovanoto tigriuko per Kalėdas gavau žiedelį. Tokio žiedo nebuvau dar mačius, todėl tikėjau, kad ieškojo.. Tą romantišką vakarą mes supratome, jog norime ir toliau būti kartu.

Buvo gražus rugpjūčio pradžios vakaras, kai atėjo sesuo su telefonu rankoje ir pasakė:

- Klodas nori su tavimi pasikalbėti.

- Klodas? Kodėl?

- Nežinau, kalbėk ir tiek.

Po minutėlės, pridėjus telefona prie ausies išgirdau linksmą balsą, kuris visad mane prajuokindavo:

- Labas, Saulute, ką veiki šįvakar?

- Na, kaip čia pasakius… Penkiolikmetė, kaime.. Manau nieko - juokavau, - kodėl klausi?

- Na, žinai, noriu susitikt su tavo sese…

- Gerai, leidimas duotas, gali susitikti. Tu geras vaikinas, todėl nieko tokio, jei pabusiu kurį laiką su ja.

- Kaip visad tu šmaikšti, bet yra viena bėda.

- Nu nu, kas nutiko? - paklausiau jau rimtesniu tonu.

- Esu ne vienas, su dragu… Gal galėsi palaikyt kompaniją, kad nesijaustų vienišas?

- Gerai. - Sutikau iškart, nes tada man nerūpėjo niekas. O planų tikrai jokių neturėjau. - Tik palauk, o jis gražus?

- Žinok, Saulute, jei būčiau panelė, tikrai kabinčiau.

Saulė jau buvo beveik nusileidusi, žiūrėjau “Greiti ir įsiutę” filmą, su savo idealu - Vin Diesel, kai išgirdau seserį Donatą išbėgančią į lauką. Atvažiavo. Tai manęs visai nesujaudino, ne pas mane mylimas vyras atvažiavo. Tačiau žinojau šiandienos savo misiją ir, kai mane pakvietė sesuo, pažvelgus į veidrodį, nuėjau susipažinti s dar vienu eiliniu vyru. Bent jau aš taip maniau.

Priėjau prie mažinos, kurioje jau sėdėjo mano sesuo ir sustingau kai iš mašinos išlipo vaikinas. Skusta galva, rudos akys, nuostabaus grožio veidas.. Tai buvo Lietuviškas Vin Diesel, tik su akinukais. Tačiau man jie netrukdė.

- Labas, - tuoj pat pasakiau.

- Sveika, - nuskambėjo aksominis balsas.

- Aš, Dija.

- Saulius. Aš sunkiai prisimenu vardus, todėl kaip ir Klodas, bet šiek tiek kitaip, vadinsiu tave Saulyte, gerai?

- Kaip nori. - nusišypsojau. - Tai ką, turiu palaikyt tau kompaniją ir padaryt, kad nebūtų nuobodu.

- Na taip, tai ką pasiūlysi?

- Nelabai yra čia kur nueiti, bet galim pasivaikščioti, netrukdykim.

Taip mes vaikščiojom netrukdydami beveik iki ryto. Kalbėjomės, juokavom, pasakojom įvairias istorijas, laikas praėjo labai greitai ir jiems buvo laikas važiuoti. Draugiškai atsisveikinom ir palinkėjom vienas kitam sėkmės. Nepalikom vienas kitam net numerio, nežadėjom daugiau susitikt, bent jau neplanavom.

Prabėgo kelios dienos, ir mieste buvo šventė. Nenorėjau būti namuose, tačiau vaikščiot ir trukdyt Donatai ir Klodui nenorėjau.  Todėl paprašiau Klodo Sauliaus numerio, kad turėčiau ką veikti šventės metu. Po kelių minučiu jau rašiau Sauliui žinutę, kurioje aiškiai parašiau, kad tai tik susitikimas kaip anąkart.

Štai ir vėl mes susitikom. Nuėjom i restoranėlį, su sulčių stikline prasėdėjom visą vakarą. Kalbėjom, juokavom. Dabar jau kaip geri pažįstami. Beveik kaip draugai. Jei kas būtų pamatęs, būtų pasakęs jog mes seniai nesimatę bičiuliai.

Taip mes susitikdavom kas kelias savaites. Kai susipažinom Saulius buvo baigęs moksus kolegijoje, tad rudenį įsidarbino. Spalį buvo jo gimtadienis, mes jau buvom labai geri draugai, tad norėjom atšvęst katru, tačiau jis dar gyveno pas tetą, todėl gimtadienį atšventėm tik po mėnesio, kai jis susirado būstą. buvom nesimatę daugiau kaip mėnesį todėl susitikę labai apsidžiaugėm ir nusipirkę torto ir vyno ilgai kalbėjom. Šitaip laiką leisdavom beveik kas savaitę. Galėjom kalbėt apie viską, buvom geriausi draugai.

Artėjo Kalėdos ir kaip geriausi draugai nutarėm kiekvienas padovanot po kažką minkšto ir mielo…

Gyvenau lyg sapne, man niekas nerupėjo, niekam nebebuvau atvira.. jauciau, kad kažkas netaip.. kažkas nutrūko tuoj pat po mano gimtadienio… nebebuvo to ryšio, kuris, atrodo, dar vakar mus jungė. Aš pas jį nuvažiuodavau vos suradus laiko, jis pas mane jau nebeatvažinėjo. Paskambinusi ir paklaususi kodėl vėl negali atvykti, tik išgirsdavau:

- Kaip aš atvažiuosiu, neturiu mašinos, o tikrai niekeno nemaldausiu, kad mane atvežtų!

Bėgo dienos, matėmės vis rečiau. Supratau ir vis dažniau pagalvodavau apie tai, kaip jam pasakysiu, kad nebenoriu su juo susitikti. buvo sunku, nes visad kai jis pajusdavo grėsmę, pradėdavo kalbėti apie mirtį, sunkumą, gyvenimą. Galbūt norėjo sulaikyti, o gal jam būti paliktam būtų buvę nevyriška. Bet manęs nepaliko. Buvo šventė, kai jis žinojo, jog aš atvyksiu, bet nepanoro su manimi susitikti. Bet mes susitikome, netikėtai. ir pasakę “labas” vienas kitam išsiskyrėm. gal po savaitės buvau jo mieste ir parašiau žinutę “MUMS REIKIA SUSITIKTI.” Skambutis. Pakeliu ragelį ir vietoj pasisveikinimo pasakau:

- Neisiu į tavo namus.

- Gerai, susitikime prie tvenkinio. - išgirdau anksčiau virpinusį mano širdį balsą.

Buvau sesers vaikino namuose, kuris praktiškai ant tvenkinio kranto todėl užsidėjus basutes net nepasiėmus rankinės ir telefono išbėgau susitikti. Išeidama pro suris dar išgirdau:

- Saulute, - taip mane vadindavo sesers vaikinas, nes buvau pora metų jaunesnė už savo sesrį, tad visad buvau mažė. - neik ten, kur susigadintum nuotaiką.

Nusijuokus straksėdama nubėgau laiptais į apačią. Žinojau, kad dabar prasidės naujas mano gyenimo etapas, buvau pasiryžus pasakyti, kad aš suku į kitą pusę. eidama asfaltuotu takeliu palei krantą, pamačiau sėdintį vaikina. kaip visad su tamsiais džinsais ir juoda odine striuke. Nors buvo jau gegužės pradžia, be galo šilta ir saulėta diena, aš vilkėjau tik suknutę, bet jis visada buvo toks.

Priėjus išgirdau duslų balsą:

- Kodėl aš viską sužinau paskutisnis?

- Apie ka tu? - Sutrikau. - Mano naujas basutes? - nepasimečiau, nes jo žodžiai man jau neberūpėjo. - JAs jau seniai turiu. O gal tu apie tai, kad atvykau į šventę?

- Taip, tu atvykai, nieko nesakius ir aš sužinau tik iš svetimo žmogaus.

- Na, aš tau nuo pirmadienio pyliau žinutes, kad atvažiuoju, tu į kelias net atsakei, bet matau, kad neprisimeni nieko, ką aš darau. Bet ne apie tai noriu paikalbėti.

- Aš taip pat noriu su tavimi pasikalbėti.

Ir prasidėjo pamokslas apie viską ka mudu per nepilną pusmetį buvom išgyvenę. Kad jis nebemato prasmės, nežino kodėl turėtų būti su manimi. Aš vis bandžiau įsiterpti, bet jis:

- Patylėk, ka tu gali pasakti.

Mes ėjome, o jis vis kalbėjo apie taip, akip jam sunku. Tai buvau girdėjusi, todėl nesiklausiau. tik eidama girdėjau gražia A. Mamontovo dainos melogiją, kuri man tikrai patiko.. Svajojau, apžiūrinėjau jau pažįstama, bet daug gražesnę nei žiemą, aplinką. Tarp svajonių išgirdau:

- Tai nieko nepasakysi?

- Ką? - Nelabai suvokiau, apie ką jis čia, bet prisiminiau paliepimą tylėti ir atrėžiau - Taigi liepei patylėti, tai ir biaju, ka pasakyti.  Beje, norėjau tau pasakyti, kad nuo šiol eisiu savu keliu. Nenoriu skaudinti savęs daugiau. Kažkada išgirdau frazę, kad svarbiausia pinigai-mestelėjau, nes jis visad tai kartodavo - tad nuo šiol bandysiu jų ieškoti. Kitur.

- Tą aš katik tau pasakiau.

- Atsiprašau, bet negirdėjau ką pasakei, o jei bandai mane mesti, tai aš noriu tai padaryti pirma.

Ištikro apsimečiau, kad man tai nerūpi. Skaudėjo širdis, bet ne dėl jo, dėl prarasto laiko. Nes supratau, kad su juo laiminga niekad nebuvau.  Ėjom tylėdami, susitikom bendrą pažįstamą, kuris primygtinai pršė pavežėti, tad įlipau. Jau mano buvęs vaikinas, taip pat. Prašiau mane paleisti prie namų, iš kurių išėjau, tačiau mane nusivežė jie prie kažkokios upės, kur tikrai išdigandau, tačiau Tutkus (bendras pažįstamas, jį visad vadindavom pavarde) nusiplovė savo automobilį ir parvežė mane į sesers vaikino Klodo namus.

Sunkiais žingsniais lipau į ketvirtą aukštą, vos pradaręs duris Klodas atsiduso:

- Pagaliau tu čia. Kur tiek buvau? Mes jaudinomės. Nepasiėmei telefono. Maža ką, jis galėjo tau pada…

- Aš jį palikau… - Dabar jau su skaudančia širdim pasakiau..

Po poros mėnesių

Buvau labai jauna, užsispyrus panelė, kuri troško kuo daugiau pamatyti, patirti. Susipažinkau su daugybe žmonių, kurių net nemėginau prisiminti. O ir kam, gi buvau penkiolikmetė. Taip penkiolikos metų mergina, kuri jau buvo išsiskyrusi su vaikinu ir jį beveik pamiršusi. Buvau nutarusi dar kokius dešimt metų neturėti jokiu santykiu su vyriškąja lytimi.

Bandysiu parašyti savo išgyventą istoriją, kuri dar tebesitesia…